Televizija – tai žmonijos veidrodis. Ir kai veidrodyje matome vien negatyvą, smurtą, destrukciją, tai reiškia, kad žmonija vis dar gyvena atitolusi nuo Dievo dvasios. Kokia televizija – tokia ir pasaulio dvasia. Toks žmogus, kuris gimęs iš Dievo dvasios, kaip ir aš – negali pritapti prie tokios pasaulio psichologijos. Negatyvios programos mane kausto, jos nesuderinamos su širdies švarumu ir aukštesne vibracija.

O vis dėlto – pasaulis keičiasi. Mes jau vandenio eroje, kur Dievo vibracija skverbiasi stipriau. Dvasinis sąmoningumas kyla. Blogis nyksta. Vis daugiau žmonių atsibunda – ir siekti reikia ne valdžios ar malonumų, bet taikos, meilės, dvasingumo ir vienybės su Dievu.

Net mokslas, pavyzdžiui, elektrotechnika, kai yra tarnaujama iš širdies, tampa Dievo šviesos įrankiu. Nuo mažens gyvendamas su Dievu ir domėdamasis elektronika, pasiekiau dvasinę ir profesinę pilnatvę. Ne todėl, kad siekiau šlovės, bet todėl, kad visą gyvenimą paaukojau Dievui ir pasaulio gerovei.

Kai širdis tyra, Dievas įkvepia ne tik maldai – bet ir mokslui, darbui, kūrybai. Ir tik taip mes kuriame šventą, šviesų ir pažangų pasaulį.

Tegul kiekvienas iš mūsų renkasi ne negatyvo ekranus, bet šviesos ekraną savo sieloje. Būkime tie, kurie rodo kelią.